Lietuvių tremties į Sibirą istorija norvegiškai

Lietuvių tremties į Sibirą istorija norvegiškai

Lapkričio 11 d. Norvegijos sostinėje Osle įsikūrusioje Lietuvos Respublikos ambasadoje įvyko lietuviškos knygos „Sibiras vaiko akimis" ("Tur-retur Sibir"), kurios autorė yra Dainora Urbonienė, pristatymas. Nors Lietuva ir Norvegija turi gilias tradicijas apsikeičiant grožinės literatūros vertimais, tačiau šios knygos pasirodymas norvegų kalba yra ypatingas įvykis. Lietuvių kalbos mokytojos D. Urbonienės 2003 m. išleistoje knygoje „Sibiras vaiko akimis" yra aprašyti tikri gyvenimo įvykiai, kurie atskleidžia labai skaudų ir tragišką Lietuvos istorijos laikotarpį - lietuvių tremtį į Sovietų Sąjungos šiaurę, sugrįžusiųjų persekiojimą okupuotoje Lietuvoje. „Ruošdama knygą vertimui, perrašiau tuos skyrius, kuriuose pasakojama apie pokarį Lietuvoje - prievartinį kolūkių kūrimą, žmonių persekiojimą, partizaninį karą, naujus trėmimus. Vienus sutrumpinau, kitus papildžiau, manydama, kad kitos šalies skaitytojams bus aiškesnė situacija, kurioje atsidūrė į Lietuvą grįžę tremtiniai. Vertime yra įdėtas ir mamos laiškas iš Sibiro, rašytas draugams į Lietuvą. Jį išsaugojo ir man atsiuntė tų draugų dukra jau po knygos pasirodymo. Taigi, tas laiškas pirmą kartą publikuojamas ne lietuviškai, o norvegiškai: „Babytes brev fra Sibir", - pasakojo D. Urbonienė apie šiek tiek vertimui adaptuotą savo knygos variantą.

Tikėtina, kad ši reali Tamošiūnų (autorės tėvų) šeimos istorija parašyta nuoširdžiu, lengvai skaitomu stiliumi, remiantis vaiko įspūdžiais, autentiškais tremtį patyrusių žmonių prisiminimais ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenimis, padės norvegams daugiau sužinoti ir geriau suprasti šių laikų Lietuvos istoriją. Knygos autorė yra krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės mama. Mintis išversti šią prisiminimų knygą kilo Lietuvos konsului Norvegijoje Carlui Thomui Carlstenui (Carl Thom Carlsten), kuris yra vedęs lietuvę ir turi daug gražių jausmų Lietuvos kraštui. Jis susipažinęs su knygos siužetu netruko surasti bendraminčių ir rėmėjų būrį, kurie per gana trumpą laiką gerą idėją pavertė realybe. „Kai gavau knygą elektroniniu paštu, pajutau, kaip nepažįstama norvegų kalba man tampa artima - taip gražiai skamba lietuviški vardai, vietovardžiai tarp nesuprantamų žodžių, - sakė lietuvių kalbos mokytoja. - Tikiuosi, kad norvegai supras sudėtingus mūsų istorijos vingius, nes ir Norvegija yra patyrusi panašių išgyvenimų kaip ir Lietuva: XIX a. kovojo už savo nepriklausomybę, o XX a. viduryje patyrė fašistinę okupaciją."

Į oficialų knygos pristatymą Osle buvo pakviesta ir knygos autorė D. Urbonienė. Renginyje dalyvavo knygos leidėjas Truls Nordby, Lietuvos ambasadorius Norvegijos Karalystėje Andrius Namavičius. Knygos pristatyme taip pat turėjo dalyvauti krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė, pasibaigus oficialiam Šiaurės ir Baltijos šalių gynybos ministrų susitikimui. Tačiau dėl dviejų LR Seimo narių apkaltos proceso jai teko skubiai grįžti į Lietuvą, kad galėtų dalyvauti balsavime.

Pati knygos autorė D. Urbonienė sakė, kad buvo labai nustebinta tokio norvegų dėmesio, nes knygą rašė norėdama tik palikti užrašytus savo mamos, prieškarinės Lietuvos mokytojos, prisiminimus tėvų ir brolio atminimui. „Rašydama supratau, kad tokių istorijų buvo tūkstančiai, kad privalau kalbėti ne tik apie savo šeimą. Juk tokį tragišką likimą patyrė ne tik mano tėvai, bet visa jų karta, - apie knygos gimimą prisiminė ponia Urbonienė. - Tai buvo ta mokytojų karta, kuri po 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo kūrė lietuvišką švietimo sistemą. Baigę gimnazijas ir mokytojų seminarijas, važiavo į tolimiausius kaimus ir uoliai mokė vaikus, artimai bendravo su kaimo žmonėmis, dalyvavo visuomeninėje veikloje. Būtent juos, tautos švietėjus, kaip ir kitus inteligentus, 1941 m. birželio 14 d. pirmiausia ir puolė okupantai - šeimas ištrėmė, o vyrus įkalino. Tūkstančiai nebesugrįžo. Vienus sušaudė, kiti mirė nuo išsekimo." Autorė pasakojo, kad ją labai paveikė archyvinė medžiaga. „Perskaičiusi tėvelio bylą ir radusi Rešotų lagerio prokuroro nuosprendį tėvelį sušaudyti, supratau, kad tikrai rašysiu, - pasakojo moteris. - Pajutau atsakomybę, suvokiau esanti liudininkė. Nors knygą dedikavau mamai, tėveliui ir Aručiui, bet jau nebegalėjau rašyti tik apie juos. Jų likimą susiejau su ta aplinka, kurioje jie užaugo, mokėsi. Atsirado būtinybė papasakoti apie tai, kaip buvo pasikėsinta sunaikinti Lietuvos mokytojus."

Pati ilgus metus dirbusi pedagoginį darbą buvusi tremtinė gerai suprato, kad jaunimas negali mokytis gerbti ir mylėti savo krašto, jei nežino jo istorijos, nemato tinkamo pavyzdžio, kuriuo galėtų tikėti. Pasak D. Urbonienės, istorija pateikta per konkrečius žmonių išgyvenimus paliečia ne tik protą, bet ir širdį.

Danguolė Bičkauskienė