Istorija

1992 m. tuometiniame Civilinės saugos mokymo centre, Nemenčinėje (Vilniaus r.), civilinės saugos mokymų klausytojams buvo pradėtos skaityti paskaitos apie neginkluoto pasipriešinimo būdus lietuvių tautos kovų istorijoje, taip pat ir apie neginkluotą pasipriešinimą (civilian-based defence) pasaulio tautų išsilaisvinimo kovų istorijoje.

1996 m. gruodžio 19 d. LR Seimas priėmė LR nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą Nr. VIII-49, kuris įtvirtino piliečių visuotinio ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo nuostatą, kaip į vieną iš valstybės gynybinių galių.

1998 m. Civilinės saugos mokymo centras buvo pervardytas į Karių profesinio tobulinimo centrą. 1999 m. šiame centre įsteigtas Nesmurtinio pasipriešinimo ir pilietinės gynybos kabinetas, kuris tais pačiais metais perorganizuotas į Pilietinio pasipriešinimo mokymo skyrių, o Karių profesinio tobulinimo centrui suteiktas žymaus lietuvių pokario rezistencinės kovos vado generolo Adolfo Ramanausko vardas.

Karių profesinio tobulinimo centre, įkūrus Nesmurtinio pasipriešinimo ir pilietinės gynybos kabinetą, vėliau perorganizavus į Pilietinio pasipriešinimo mokymo skyrių, pilietinio ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo propagavimo veikla išsiplėtė ir sustiprėjo. Jeigu iki tol paskaitų apie neginkluotą pasipriešinimą klausytojais buvo civilinės saugos mokymo kursų dalyviai, tai įkūrus Pilietinio pasipriešinimo mokymo skyrių, jo organizuojamų paskaitų klausėsi Šaulių sąjungos nariai, Lietuvos skautai, Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos nariai, Lietuvos kariuomenės ryšių su visuomene specialistai bei kiti nevyriausybinių organizacijų atstovai.

2000 m. lapkričio 7 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1359 buvo įkurtas Valstybinis pilietinio pasipriešinimo rengimo centras prie Krašto apsaugos ministerijos.

Valstybinis pilietinio pasipriešinimo rengimo centras prie KAM realiai pradėjo savo veiklą 2001 metų viduryje. Formavosi pilietinio ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo tematika, plėtėsi Centro mokymo kursų, seminarų, konferencijų dalyvių sudėtis