AOTD istorija

Lietuvos karinė žvalgyba 1918-1940 metais

Hum. m. dr. doc. Arvydas Anušauskas

„Kiekvienas žvalgybos bendradarbis nė sekundės neturi užmiršti, kokį atsakomingą darbą jis dirba, kokią garbingą pareigą valstybė jam yra teikus. Mūsų nedaug, mes dar pirmutiniai darbininkai šioj srity, esam nepratę ir neprityrę, bet pasišventimas ir pasiryžimas padėti kovojančiai Tėvynei – duos mums galią pasiekti mūsų užduotį. Mes neprivalom žiūrėti nustatytų darbo valandų, bet dirbti kartu ir kiek reikalauja valstybės gerovė. Mes turim būti pavyzdžiu kietiems [...].” Taip Lietuvos žvalgybos viršininkas M. Lipčius rašė 1920 m., kai jau buvo nueitas nelengvas kelias. Žvalgybos tarnybos organizavimu pradėta rūpintis 1918 m. rudenį. To meto ypatybe tapo tai, kad Lietuvos žvalgyba atsirado kaip karinė žvalgyba, kuri pirmiausia turėjo pasirūpinti valstybės nacionaliniu saugumu.

Žvalgybos organizavimo reikalus 1918 m. vasarą pirmieji aptarė buvęs Vilniaus civilinės milicijos inspektorius L. Gira ir neseniai grįžęs iš Rusijos K. Škirpa. Prabėgus kelioms savaitėms, apsaugos komisija pavedė L. Girai organizuoti „slapto lenkų ginklavimosi ir iš viso Vilniaus lenkų ūpo bei aspiracijų sekimą” ir imtis konkrečių veiksmų žvalgybai organizuoti. L.Gira pasirenka labai įdomų būdą – žvalgybinį ir informacinį tinklą imasi organizuoti vien tik iš lietuvių moterų (seserų zitiečių, tarnaičių...). Kaip jis pats prisimena, „jos, atrodė, pirmos ir geriausiai gali patirti visokius miesto gandus [...], be to, jos atrodė mums didžiausios idealistės, kurios tikrai dirbs nuoširdžiai ir neatlyginamos, o vien iš idėjos [...].” L.Gira prisiminė, kad į pirmą „agenčių” susirinkimą „iš pakviestųjų atėjo bemaž visos, taip kad gana didelė mano užimamo buto svetainė atrodė viešnių visai tirštai nusėsta (...). Pradėjau posėdį supažindindamas susirinkusias su norimais pavesti joms uždaviniais ir radau iš karto kuo didžiausią visų pritarimą, susidomėjimą ir pasižadėjimą padaryti viską, kas tik bus joms pavesta [...]. Pasvarstę kiek bendrais bruožais darbo planą (susirinkimas užtruko porą valandų), išsiskirstėm pakelta nuotaika. Žinių koncentravimo vieta buvo paskirta mano butas.” Bet geri norai taip ir liko norais.

Spalio 27-oji

Netrukus po minėto susirinkimo Apsaugos komisijos pirmininkas plk. J. Kubilius gavo žinių iš Suvalkų Kalvarijos „apie ten pasireiškusį gabų ir energingą buv. rusų armijos karininką Joną Žilinską.” Apsaugos komisijos posėdyje plk. J. Kubilius pranešė L. Girai apie J. Žilinską ir nurodė, kad jis labiausiai tiktų slaptam Lietuvos priešų sumanymų bei planų sekimui organizuoti. Gavęs J. Žilinsko adresą, L.Gira išsikvietė jį į Vilnių ir liepė tučtuojau pradėti organizuoti „tik bendrais apmatais žymėtą darbą [...], būti nuolatiniu, jau apmokamu Vyriausios Karo Tarybos valdininku”. J. Žilinsko paskyrimo data – 1918 m. spalio 27 d. – ir laikoma slaptosios tarnybos, arba žvalgybos, darbo pradžia. Netrukus tapęs Apsaugos ministerijos ypatingųjų reikalų valdininku, J. Žilinskas ir buvo pirmas tikrasis bei faktiškasis karinės žvalgybos viršininkas. Vėliau, trečiajame dešimtmetyje, atsirado tradicija (perimta ir dabartinio Valstybės saugumo departamento) spalio 27-ąją minėti kaip saugumo policijos dieną, nors valstybės saugumo tarnyba, kaip civilinė institucija, atsirado gerokai vėliau (1923 m. rugpjūčio 1 d.).

1919 m. sausio pradžioje, pradėjus organizuoti Lietuvos kariuomenę, puolant Raudonajai armijai, Kaune buvo įkurta Žinių dalis, kuri tapo pirmąja organizuotos žvalgybos įstaiga. 1919 m. vasario 15 d. čia pasirodė poeto Maironio giminaitis, buvęs studentas ir būsimasis ilgametis Žvalgybos skyriaus viršininkas Mykolas Lipčius. 1919 m. gegužės 12 d. įsteigus Žvalgybos skyrių, jis tapo pirmuoju karinės žvalgybos viršininku, kuris pavertė šią tarnybą viena svarbesnių kariuomenės institucijų.

Rezidentinė ELZA

Atsiradus Žvalgybos skyriui, veikiai buvo atlikta ir sėkminga kontržvalgybos operacija, kurioje dalyvavo lietuvių karo žvalgybos rezidente Vilniuje dirbusi lietuviškų laikraščių „Nepriklausoma Lietuva” ir „Vilniaus garsas” ekspeditorė Marcelė Kubiliūtė (1898-1963). M. Kubiliūtės žvalgybiniam darbui Vilniuje 1919-1922 m. vadovavo ltn. Juozas Matusaitis (sušaudytas 1941 m. Maskvoje). Jis jai davė (Elžbietos Benovič ) slapyvardį. Palikta Vilniuje savarankiškai tęsti žvalgybinio darbo (nustatinėti karinių ešalonų kiekį, lenkų kariuomenės dalinių dislokacijos vietas, kareivių ir karininkų skaičių, parūpinti lenkų karinę spaudą), surinktas žinias siuntė per užverbuotą ryšininkę Oną Mikolauskaitę. 1919 m. rudenį M. Kubiliūtė susipažino su lenkų kariuomenėje tarnavusiu cenzoriumi Petru Vrublevskiu. Šis užsiminė, kad jam žinomi visi lenkų kariniai planai Lietuvos atžvilgiu ir, jeigu jam padės, gali nuvykti į Kauną pas Ministrą Pirmininką M. Šleževičių ir už tam tikrą atlyginimą perduoti tuos planus. M. Kubiliūtė per O. Mikalauskaitę perdavė M. Šleževičiui laišką apie numatomą lenkų kariškio vizitą. Netrukus iš POW Vilniaus apygardos archyvo išvogtas 66 OSN (Panemunės šaulių organizacijos) narių sąrašas atsidūrė Kaune. Pagal P. Vrublevskio parūpintus sąrašus slapta antivalstybinė organizacija buvo galutinai likviduota. Tuomet išsiaiškinta, kad POW pastangomis Lenkijos kariuomenės vadovybė turėjo „smulkių žinių apie Lietuvos padėtį [...], apie kariuomenės organizavimąsi [...] ir apskritai apie kiekvieną, kad ir menkiausią Lietuvos valstybinio gyvenimo apsireiškimą.” Taigi minėta Žvalgybos skyriaus operacija padėjo galutinai likviduoti svetimos valstybės žvalgybos rezidentūrą. M. Kubiliūtė už žvalgybinę veiklą buvo apdovanota Vyties kryžiumi.

Karinė žvalgybos geografija

Jau 1920 m. pabaigoje Žvalgybos skyrius ėmė labiau domėtis žiniomis ne tik iš priefrontės, bet ir iš tolimesnių šalių. Lietuvos žvalgyba turėjo agentų didžiausiose Europos miestuose ir per 1920 m. antrąją pusę gavo daugiau kaip 700 pranešimų apie kitų šalių kariuomenės sudėtį ir dislokaciją. Jau vėliau, reorganizavus Žvalgybos skyrių į du svarbiausius padalinius, karinė žvalgyba savo interesų sfera buvo apėmusi visą Rytų Europą ir Sovietų Sąjungą. Buvo stengiamasi aprėpti svarbiausias šalies gyvenimo sritis, ypač tai, kas tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su karine politika. Didžiausias Lietuvos karinės žvalgybos domėjimosi objektas buvo kaimyninė Lenkija, su kuria visą laiką buvo labai įtempti santykiai. Koks buvo lietuvių žvalgybos aktyvumas, galima buvo spręsti iš lenkų karo žvalgybos parengtų statistinių apžvalgų. Vien 1924 m., per pirmuosius dešimt mėnesių, Lenkijoje buvo išaiškinti 544 šnipinėjimu įtariami asmenys, iš kurių 389 dirbo Sovietų Sąjungai, 30 – Vokietijai, 14 – Lietuvai.

Klaipėdos operacija

Viena svarbiausių akcijų, prie kurios sėkmingos baigties prisidėjo Žvalgybos skyrius – Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos. Apie padėtį Klaipėdos krašte, prancūzų okupacinę kariuomenę Žvalgybos skyriuje 1920-1922 m. buvo surinkta išsami ir tiksli informacija. Buvo sekama prancūzų prefektūra, uostas, lenkų konsulas. Ministrui Pirmininkui E. Galvanauskui pritarus Klaipėdos krašto sukilimo idėjai, Žvalgybos skyriaus viršininkas M. Lipčius 1922 m. rudenį į Klaipėdą nusiuntė Kontržvalgų dalies viršininką J. Polovinską, kad jis vietoje ištirtų sukilimo galimybes ir gyventojų nuotaikas. Net numatyta galimybė (jei nepavyktų gauti pinigų iš kitų šaltinių) finansuoti šią akciją iš Žvalgybos skyriaus slapto fondo. Žinoma, rengiant sukilimą, Žvalgybos skyrius suvaidino ne pagrindinį vaidmenį, bet daug kuo prie jo prisidėjo. Kontržvalgų dalies viršininkas J. Polovinskas (pasivadinęs Jonu Budriu) 1923 m. sausio mėn. tapo vyriausiuoju Klaipėdos krašto sukilėlių vadu ( bet liko ir Kontržvalgų dalies viršininku).

Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, Žvalgybos skyrius atsikratė sau nebūdingų funkcijų – vidaus politinis sekimas kariuomenės vado 1923 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu perduotas Vidaus reikalų ministerijai. Karinė žvalgyba liko Generalinio štabo žinioje. Iki tol Žvalgybos skyrius atliko labai reikšmingą darbą gindamas Lietuvos nepriklausomybę. „[...] Visuomenė niekuomet nejautė ir negali jausti gresiančių valstybei pavojų ir gyvena tuo, ką mato, todėl ne kartą prisieina padėti daug energijos ir triūso, kad įrodžius, kiek artimas yra pavojus, kiek reiks dar mums pergyventi, kad nebūtume vergais, kad jėga ir dvasia atsispirti visiems, kurie griauna mūsų Nepriklausomybės pamatus [...]”, – rašė pirmasis karinės žvalgybos vadovas M. Lipčius.

Kasdieninis žvalgybos darbas

Karinė žvalgyba, arba II skyrius, rūpinosi ne vien šnipų gaudymu. Pagrindinė jo užduotis ir toliau buvo informacijos kaupimas ir analizė. II skyrius nebuvo visiškai autonominė, absoliučiai uždara organizacija. Jo atrinkta informacija buvo teikiama Lietuvoje esantiems kitų valstybių karo atstovams, o iki 1926 m. ypač glaudžiai buvo bendradarbiaujama su Vokietijos abveru (kol tas bendradarbiavimas nekenkė Lietuvos interesams).

Trečiąjį dešimtmetį ypač daug žvalgybai pasidarbavo Lietuvos karo atstovai Rygoje, Berlyne ir Maskvoje. Galima sakyti, tai buvo Lietuvos karinės žvalgybos užsienio centrai. Itin daug nuveikė karo atstovai Latvijoje, Estijoje ir Suomijoje. Tai plk. ltn. Murnikas (iki 1925 m.), plk. B. Giedraitis ir plk. Jakutis. Berlyne sėkmingai dirbo buvęs Informacijų skyriaus vadovas plk. K. Škirpa, kurį S. Raštikis laikė „geriausiu ir stipriausiu Lietuvos karo atstovu.” Maskvoje dirbo K. Svilas, mjr. Krikščiūnas, plk. K. Skučas, plk. S. Zaskevičius. Visi šie karo atstovai Informacijų skyriui teikė daugiausia informacijos iš kitų valstybių. Jie padėdavo surasti reikšmingos karinės spaudos ir literatūros, kuri taip pat visą laiką buvo nepakeičiamas informacijos šaltinis. Toks karo atstovų veikimas nesiribojo viena valstybe. Per karo atstovą Rygoje plk. B. Giedraitį buvo gaunami agento P. Karpovo pranešimai apie vokiečių žvalgybą Lietuvoje ir apie lenkų kariuomenę. Iš Vokietijos buvo gaunama informacijos apie Lenkiją ir SSRS, iš Maskvos – apie Lenkiją. Žinoma, tokiai agentūrinei žvalgybai reikėjo didelių išlaidų. Minėtas agentas P. Karpovas buvo gerai apmokamas, bet irgi reikalaudavo didinti atlyginimą. „Siųsdamas man žinias apie aviacijos pulką Lydoje, – rašė plk. B. Giedraitis, – nurodo, kad žinios išgautos ne platonišku būdu, bet jų išgavimas susijęs su išlaidomis, todėl prašo manęs iškelti jo atlyginimo padidinimo klausimą [...].” Lietuvos karinė žvalgyba niekada neturėjo per daug pinigų, todėl B. Giedraitis pasiūlė padidinti P. Karpovui atlyginimą iki 50 dolerių (500 litų) per mėnesį arba visai nedidinti, motyvuojant tuo, kad šiais metais Lietuvoje - nederlius ir išlaidos apkarpytos.

Dvikova su ABVERU

Generalinio štabo pulkininkas Kostas Dulksnys 1934 m. rugpjūčio 22 d. buvo paskirtas karinės žvalgybos viršininku. Prasidėjo lemiamas ir paskutinis žvalgybos veiklos etapas, pasibaigęs tragiškų 1940-ųjų vasarą.

Stiprėjant Vokietijai ir jos ginkluotosioms pajėgoms, Lietuvoje ketvirtąjį dešimtmetį suaktyvėjo Vokietijos ir jos priešininkų žvalgybinė veikla. Didžiausią rūpestį kėlė vokiečių abvero žvalgai. Kasmet buvo sulaikoma net po keletą Vokietijos šnipų. Vokietijos saugumo policija (gestapas) dažnai nurungdavo Lietuvos žvalgybą, susekdama ir perverbuodama jos agentus. Vien 1936 m. sausio- vasario mėn. į Lietuvą Vokietija atsiuntė 11 naujų agentų, kurie buvo aprūpinti naujausia fotoaparatūra. Pakitus tarptautinei padėčiai, Lietuvos generalinio štabo II skyriaus darbu susidomėjo Prancūzija. Kariuomenės vadas S. Raštikis 1935 m. sankcionavo karinės žvalgybos ryšius su prancūzais. Bendravimas apsiribojo informacijos mainais – teikiamos žinios iš Rytprūsių, o gaunamos iš Vokietijos. Reikia pasakyti, kad Vokietijos reicho saugumo vyriausiosios valdybos (RSHA) II D referatas (kovojo su Baltijos šalių, Suomijos, Sovietų Sąjungos, Kinijos, Japonijos, Turkijos žvalgybomis) lietuvių žvalgybą vertino kaip labai aktyvią, prilygstančią Sovietų Sąjungos žvalgybai (iki 1939 m. gruodžio mėn.). „Tik Tilžės m. valstybinės policijos skyrius veikdamas kartu su III D referatu nuo 1938 m. spalio iki 1939 m. gruodžio mėn. atskleidė lietuvių žvalgybos vykdyto šnipinėjimo 45 atvejus, – buvo sakoma III D referato vadovo pranešime, – [...] tai rodo ne tik vokiečių kontržvalgybos darbštumą, bet ir tai, kokia aktyvi buvo lietuvių žvalgyba vykdydama savo veiklą prieš Vokietiją.”

Paskutinieji

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, karinė žvalgyba buvo nukreipta prieš potencialias grėsmes – Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pavojų. 1940 m. gegužės mėn. pradžioje gauti pirmieji pranešimai apie SSRS kariuomenės telkimą pasienyje, Eišiškių ir Švenčionių rajonuose. Ir vos Maskvoje prasidėjo A. Merkio ir V. Molotovo susitikimas, II skyriaus viršininkas plk. K. Dulksnys visoms dalims, štabams, žinių karininkams ir II skyriaus darbuotojams įsakė sunaikinti „visas Kariuomenės štabo II skyriaus išleistas slaptų žinių santraukas, pradedant nuo 1939 m. rugsėjo 17 d.”. Įdomu, kad II skyriaus viršininkas plk. K. Dulksnys nustatė ir Lietuvos okupavimo datą – slaptų žinių santraukas įsakė sunaikinti iki 1940 m. birželio 15 d. Gali būti, kad karinės žvalgybos karininkams geriau negu bet kam buvo aišku, kad okupacijos grėsmė akivaizdi. Deja, dėl lėšų stokos nesėkmingai baigėsi mėginimas okupacijos atvejui sukurti karinės žvalgybos pasyvios agentūros tinklą pačioje Lietuvoje.

1940 m. liepos 18 d. okupantai suėmė plk. K. Dulksnį, plk. ltn. P. Kirlį ir plk. ltn. J. Matusaitį (tuo pat metu žvalgybininkai buvo suimami Latvijoje ir Estijoje). Po kelių dienų į Maskvą išvežtus ir įkalintus lietuvių žvalgybininkus tardė vienas rimčiausių NKVD tardymo dalies tardytojų Borisas Rodosas. Apie Rodoso tardymo metodus (už tai 1956 m. balandžio 20 d. buvo sušaudytas) kalbėjo ir N. Chruščiovas, 1956 m. demaskuodamas Stalino asmenybės kultą.

1941 m. liepos 7-ąją Maskvoje, nedalyvaujant kaltinimo ir gynybos atstovams, įvyko SSRS Aukščiausiojo Teismo karinės kolegijos uždaras posėdis. Pakartojus iš anksto surašytus kaltinimus, teisminis nagrinėjimas paskelbtas baigtu ir suteiktas paskutinis žodis. Gen. štabo pulkininkas leitenantas P. Kirlys tardamas savo paskutinį žodį pasakė: „Aš tarnavau Lietuvos kariuomenės karininku ir visada vykdydavau savo vyriausybės užduotis”. Lietuvos karinės žvalgybos pulkininkai K. Dulksnys, J. Matusaitis, P. Kirklys 1941 m. liepos 28-30 d. sušaudyti už „glaudžių ryšių palaikymą su vokiečių, prancūzų ir kitomis kapitalistinių šalių žvalgybomis”. Lietuvos karo žvalgybos du dešimtmečius kaupta patirtis ir visos paslaptys nukeliavo į kapus kartu su sovietinio teroro sunaikintais paskutiniais nepriklausomos Lietuvos žvalgybininkais. Liko tik atmintis apie slapto karo ginant Lietuvos valstybės saugumą epizodus: kapitono Kosto Avižienio tragišką istoriją, dvikovą su sovietiniais rezistentais, agento Haraldo tinklą, Steponaičio ar Adomavičiaus „dvigubus žaidimus” su sovietine žvalgyba, Viliaus Franko išdavystę, abvero agentų Šachno – Dovgaitės ir H. Russo demaskavimą ir t.t.

Nuo 1990 m. atkuriama Lietuvos krašto apsauga palaipsniui atkūrė ir karinę žvalgybą. Žvalgybos įstatyme nustatyta jos paskirtis „žvalgybos informacijos rinkimas (...) ir kita veikla, skirta nacionaliniam saugumui užtikrinti”, tačiau jokie įstatymai nenustatys mūsų sąveikos su praeitimi ir atmintimi. Tolima 1918-ųjų rudens diena ir niūri naktis Lefortovo kalėjime 1941-aisiais, spalio 27 – ji ir liepos 28-oji liks dabartį ir praeitį jungiančiomis gijomis.

Lietuvos karinė žvalgyba po 1990 m. kovo 11 d.

kpt. Gintautas Jakštys

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba paskelbė atkurianti Lietuvos valstybę. Lietuvai tapus suverenia valstybe, prireikė atkurti ir jos saugumą užtikrinančias institucijas.

1990 m. balandžio 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą įsteigti Krašto apsaugos departamentą ir paskyrė Audrių Butkevičių jo generaliniu direktoriumi. 1990 m. gegužės 17 d. Vyriausybės priimtame nutarime buvo numatyta, kad departamente dirbs 38 darbuotojai, departamentui buvo paskirtas minimalus finansavimas. Šiame nutarime taip pat buvo nustatytos pagrindinės Krašto apsaugos departamento veiklos kryptys. Viena iš jų – rinkti ir analizuoti informaciją, susijusią su SSRS ginkluotųjų pajėgų daliniais.

Iš pradžių Krašto apsaugos departamentas dirbo Aukščiausiosios Tarybos (Seimo) rūmuose, o 1990 m. birželio 1 d. persikėlė į patalpas Kosciuškos g. 36, Vilniuje. Būtent tada buvo priimti pagrindinių skyrių darbuotojai. Tuometinio Krašto apsaugos departamento Žvalgybos skyrius pagal ikikarinės Lietuvos tradicijas buvo vadinamas Antruoju skyriumi. 1990 m. birželio 1 d. Alfonsas Bajoras buvo paskirtas pirmuoju Antrojo skyriaus viršininku, todėl ši data laikytina atkurtos Lietuvos karinės žvalgybos veiklos pradžia. Pagrindinės Antrojo skyriaus funkcijos – žvalgyba ir kontržvalgyba. Pirmieji uždaviniai buvo išsiaiškinti SSRS ginkluotųjų pajėgų karinių dalinių dislokaciją, jų paskirtį, aktyvumą ir planuojamų veiksmų spektrą. Be to, buvo stebima ir analizuojama prosovietinės organizacijos ,,Jedinstvo” veikla. Nemažiau svarbi buvo ir kontržvalgybinė veikla, reikėjo patikrinti visus darbuotojus, priimamus į Krašto apsaugos departamentą. Tuometiniam Antrajam skyriui teko spręsti ir kitą gyvybiškai svarbų klausimą – ieškoti žmonių, galinčių dirbti žvalgybinį ir kontržvalgybinį darbą. Kasdienėje veikloje buvo jaučiama įtampa, tačiau gyvenimiškoji patirtis ir profesinis pasiaukojimas davė teigiamų rezultatų. Žvalgybininkams pavyko surinkti daug naudingos informacijos, neutralizuoti kai kurias Sovietų Sąjungos spec. tarnybų rengiamas provokacijas ir kitas veikas, sukurti agentūrinį tinklą priešiškoje aplinkoje.

Žvalgybos tarnyba plėtojosi ir kito pagal laikmečio keliamus reikalavimus ir uždavinius. Keitėsi jos pavadinimas, vadovai ir darbuotojai. 1990 m. spalio 15 d. Antrasis skyrius pavadintas Informacijos-žvalgybos skyriumi. Praėjus keletui mėnesių po 1991 m. sausio 13-osios įvykių, Alfonsas Bajoras paskirtas vadovauti Personalo skyriui. Informacijos-žvalgybos skyriaus viršininku tapo Liudas Bumbulis, bet jam vadovavo tik porą mėnesių (balandį-gegužę). Tuo metu Informacijos-žvalgybos skyrius buvo reorganizuotas į Informacijos tarnybą, joje įkurtas ,,A” skyrius, kuris perėmė žvalgybos funkcijas. „A” skyriui vadovavo Petras Ivoškis. 1991 m. spalio mėnesį Krašto apsaugos departamentą reorganizavus į Krašto apsaugos ministeriją, pertvarkyta ir dalis jo padalinių. 1991 m. spalio 10 d. Informacijos tarnybos ,,A” skyriaus funkcijas perėmė Antroji tarnyba, jai vadovauti buvo paskirtas mjr. Mindaugas Ravinskas. Tuo laikotarpiu buvo plečiama žvalgybos veikla, kuriami nauji operatyviniai skyriai konkrečioms žvalgybos funkcijoms atlikti.

1993 m. Krašto apsaugos ministerijoje įvyko nemažai pasikeitimų – vietoj Imuniteto tarnybos įsteigtas Kontržvalgybos departamentas, o 1993 m. sausio 8 d. Antroji tarnyba reorganizuota į Žvalgybos departamentą. Tapo akivaizdu, kad abu departamentai yra artimi, vienas be kito negali efektyviai vykdyti savo funkcijų, todėl 1993 m. balandžio 21 d. prie Žvalgybos departamento prijungus Virgilijaus Česnulevičiaus vadovaujamą Kontržvalgybos departamentą įkurtas Žvalgybos ir kontržvalgybos departamentas, kurio direktoriumi buvo paskirtas mjr. Mindaugas Ravinskas. Reformuojant naująjį departamentą ir plečiantis jo veiklos sričiai, buvo nuspręsta grąžinti jam istorinį pavadinimą. Po metų, 1994 m. balandžio 21 d., Žvalgybos ir kontržvalgybos departamentas pavadintas Antruoju departamentu prie Krašto apsaugos ministerijos.

1997 m. gegužės 22 d. naujuoju departamento direktoriumi buvo paskirtas Kostas Mickevičius, o liepos 22 d. departamentas vėl pakeitė pavadinimą ir tapo Antruoju operatyvinių tarnybų departamentu prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – Departamentas). Pagrindiniai Departamento uždaviniai – laiku aprūpinti krašto apsaugos sistemą žvalgybine ir kontržvalgybine informacija, vykdyti informacijos apsaugą ir konsultuoti Lietuvos kariuomenės padalinius informacijos apsaugos klausimais. Departamentas bendradarbiauja su kitais operatyviniais veiklos subjektais ir partneriais užsienyje.

2000 m. liepos 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas krašto apsaugos ministras Česlovas Stankevičius patvirtino Karių ir civilių tarnybos Antrajame operatyvinių tarnybų departamente prie Krašto apsaugos ministerijos statutą, kuriame buvo nustatyta Departamento struktūra, tarnybos Departamente atlikimo tvarka ir sąlygos, šią tarnybą atliekančių asmenų teisinis statusas, socialinės ir kitos garantijos.

2001 m. sausio 4 d. departamento direktoriumi paskiriamas plk. ltn. Gintaras Bagdonas; 2003 m. rugsėjo 23 d. Lietuvos Respublikos Seimas įstatymu patvirtino Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos statutą, kuriame, be ankstesniame statute reglamentuotų dalykų, buvo nustatyti Departamento uždaviniai ir funkcijos. Spalio 27-oji – Žvalgų diena – paskelbta profesine Departamento darbuotojų švente.

2007 m. sausio 6 d. plk. Gintarą Bagdoną, paskirtą Europos Sąjungos karinio komiteto Žvalgybos padalinio vadovu, pakeitė plk. Juozas Kačergius.

Vadovaujantis Žvalgybos, Operatyvinės veiklos įstatymais ir įstatymu patvirtintu Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos statutu, Departamentas yra viešasis juridinis asmuo, turintis savo antspaudą su Lietuvos valstybės herbu, vėliavą ir ženklą. Jam vadovauja krašto apsaugos ministro skiriamas direktorius. Pagrindinis Departamento uždavinys – vykdant žvalgybą ir kontržvalgybą stiprinti krašto apsaugos sistemos saugumą ir šalies gynybinę galią. Departamentas yra operatyvinės veiklos subjektas. Užduotis Departamentui nustato krašto apsaugos ministras. Įstatymų nustatyta tvarka pagal savo kompetenciją Departamento veiklą kontroliuoja Lietuvos Respublikos Seimas, Vyriausybė, teismai ir prokuratūra.