Lietuvos gynybos politika

1. Lietuvos gynybos politikos tikslas ir uždaviniai

Lietuvos gynybos politika yra sudėtinė nacionalinio saugumo politikos dalis, kurios tikslas – plėtoti (formuoti) Lietuvai palankią tarptautinę saugumo aplinką, prisidedant prie tarptautinio stabilumo ir taikos, ir sukurti tokį valstybės gynybinį pajėgumą, kuris užtikrintų tiek atgrasymą nuo ginkluoto užpuolimo, tiek ir patikimą gynybą ginkluotos agresijos atveju.

Gynybos politikos uždaviniai:

• užtikrinti veiksmingą krašto apsaugos sistemos funkcijų taikos metu vykdymą;
• užtikrinti pasirengimą patikimai gynybai ginkluotos agresijos atveju, įskaitant pasirengimą mobilizacijai ir piliečių parengimą;
• prisidėti prie NATO gynybinio pajėgumo stiprinimo bei kitų tarptautinį saugumą didinančių iniciatyvų, įskaitant dalyvavimą tarptautinėse operacijose;
• pasirengti atsakyti į nekarinio pobūdžio grėsmes kariniais pajėgumais teikiant pagalbą valstybės ir savivaldybių institucijoms.  

2. Valstybės gynybos principai

Lietuvos Respublikos teisės aktai nustato valstybės gynybos principus, kuriais vadovaujantis formuluojama ir įgyvendinama gynybos politika. Lietuvos gynimas yra visuotinis ir besąlyginis, taip pat derinamas su NATO kolektyvinės gynybos principų įgyvendinimu.

Gynybos visuotinumas reiškia, kad Lietuvą ginklu gina nacionalinės ir NATO sąjungininkų ginkluotosios pajėgos, kad gynybai panaudojami valstybės ištekliai, kad kiekvienas pilietis ir Tauta priešinasi visais pagal tarptautinę teisę leistinais būdais.

Gynybos besąlygiškumas reiškia, kad Lietuvos gynyba nėra saistoma jokių sąlygų ir kad niekas negali varžyti Tautos ir kiekvieno piliečio teisės priešintis agresoriui, okupantui ir bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką. Siekdama NATO sąjungininkų ir kitokios tarptautinės pagalbos gynybai, Lietuva ginasi ir priešinasi pati, nelaukdama, kada toji pagalba bus suteikta.

Lietuvos gynimas turi būti derinamas su Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (toliau – NATO) kolektyvinės gynybos principų įgyvendinimu. NATO, kurios nare Lietuva tapo 2004 m., steigiamosios 1949 m. Vašingtono sutarties 5 str. nurodo, kad ginkluotas užpuolimas prieš vieną ar daugiau NATO šalių yra traktuojamas kaip visų NATO šalių užpuolimas, galintis susilaukti gynybinio atsako pagal Jungtinių Tautų Chartijos 51 str. Lietuvos valstybės gynyba yra kolektyvinė visų NATO narių gynyba, tuo pačiu tai reiškia valstybės įsipareigojimą, kad Lietuva grėsmę vienai iš NATO valstybių traktuos kaip grėsmę ir jai pačiai.

3. Pagrindinės gynybos politikos nuostatos

Plėtojant Lietuvos gynybos politiką ir nustatant Lietuvos kariuomenės vystymo prioritetus, atsižvelgiama į svarbias tarptautinės saugumo aplinkos tendencijas, grėsmių valstybės saugumui pobūdį. Šiuolaikinę saugumo aplinką galima apibūdinti kaip greitai kintančią, kompleksišką, sunkiai prognozuojamą. Šalia tradicinių grėsmių iškyla naujo pobūdžio nekonvencinės grėsmės, tokios kaip terorizmas, masinio naikinimo ginklų platinimas, kibernetinės atakos. Lietuvai, kaip ir kitoms NATO ir Europos Sąjungos (toliau – ES) narėms, pasirengimas atsakyti į naujo pobūdžio grėsmes tampa vis svarbesniu ir aktualesniu gynybos politikos klausimu.

Lietuvos saugumo ir gynybos užtikrinimas yra glaudžiai susijęs su aktyviu dalyvavimu tarptautinių organizacijų, ypač NATO ir ES, veikloje. NATO yra pagrindinis Lietuvos saugumo garantas. Lietuvos indėlis į NATO kolektyvinės gynybos pajėgumų vystymą, dalyvavimas formuojant ir įgyvendinant ES bendrąją užsienio ir saugumo politiką prisideda prie euroatlantinės bendrijos pastangų kurti saugią tarptautinę aplinką. Lietuvos saugumo užtikrinimas yra neatsiejamas nuo kaimyninėse valstybėse, euroatlantiniame regione ir už jo ribų vykstančių procesų.

Siekiant užkirsti kelią grėsmėms valstybės saugumui ir gebėti atsakyti į kylančius iššūkius, turi būti nuolat stiprinami ir vystomi Lietuvos gynybos pajėgumai ir tinkamai vykdomi tarptautiniai įsipareigojimai, susiję su naryste NATO ir ES, todėl Lietuvos gynybos politika apima šias pagrindines nuostatas:

• balanso tarp nacionalinių poreikių ir tarptautinių įsipareigojimų užtikrinimas, stiprinant krašto gynybai reikalingus karinius pajėgumus, proporcingai prisidedant prie NATO kolektyvinės gynybos pajėgumų vystymo ir tarptautinių pastangų užtikrinant taiką bei stabilumą už Aljanso ribų;

• būtinybė ugdyti visuomenės valią ir gebėjimą ginti valstybę ir užtikrinti konstitucinę teisę ir prievolę kiekvienam piliečiui būti pasirengus ginti Lietuvos nepriklausomybę, jos teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką;

• siekis, kad NATO išliktų patikima kolektyvinės gynybos ir saugumo organizacija, garantuojančia savo narių saugumą ir gynybą;

• parama NATO transformacijos ir glaudesnio sąjungininkių bendradarbiavimo iniciatyvoms, kurios stiprina Aljanso gebėjimą atsakyti į kylančius saugumo iššūkius ir galimas grėsmes;

• parama ES civilinių ir karinių pajėgumų krizių valdymo ir konfliktų prevencijos srityse kūrimui, siekiant plėtoti efektyvią ES bendrą saugumo ir gynybos politiką;

• civilinių ir karinių pajėgumų sąveikos stiprinimas, tarptautinių organizacijų veiklos koordinacijos gerinimas, atkuriant stabilumą, saugumą ir gerovę konfliktų nualintuose regionuose ir šalyse;

• indėlis į tarptautinio ir regioninio saugumo ir stabilumo užtikrinimą, dalyvaujant ginklų kontrolės režimų veikloje, įgyvendinant pasitikėjimą ir saugumą stiprinančias priemones; dalyvavimas užtikrinant nacionalinį ir sąjungininkų saugumą atsakant į terorizmo ar masinio naikinimo ginklų platinimo grėsmes;

• bendradarbiavimo gynybos srityje su šalimis, siekiančiomis tapti euroatlantinės saugumo bendrijos dalimi, plėtojimas.

4. Lietuvos karinių pajėgumų plėtros kryptys

Įgyvendindama gynybos politiką, Lietuva stiprina karinius pajėgumus, reikalingus tiek valstybės gynybai, tiek proporcingam indėliui į NATO kolektyvinę gynybos ir ES krizių valdymo ir greitojo reagavimo pajėgumų plėtrą ir prisidėti prie tarptautinių pastangų plėsti taiką ir stabilumą už Aljanso ir ES ribų.

Siekiama, kad Lietuvos kariuomenė būtų gerai parengta ir apginkluota, mobili ir gebėtų savarankiškai ir kartu su sąjungininkais vykdyti valstybės ir Aljanso gynybos užduotis, taip pat dalyvauti tarptautinėse operacijose. Tam stiprinami reguliarieji Lietuvos kariuomenės vienetai, o krašto gynybos užduotims vykdyti formuojamas ir rengiamas rezervas:

• stiprinant valstybės karinius pajėgumus ypatingas dėmesys skiriamas kariuomenės kovinių pajėgumų plėtrai siekiant parengti juos tinkamai reaguoti į šalies suvereniteto pažeidimus, dalyvauti tarptautinėse operacijose ir NATO Greitojo reagavimo pajėgų ir ES kovinių grupių budėjimuose, vykdyti priimančiosios šalies paramą;
• atsižvelgiant į tai, kad patikimai valstybės gynybai būtinos ne tik reguliariosios pajėgos, bet ir pakankamai tinkamai parengto rezervo, ypatingas dėmesys skiriamas jo formavimui ir rengimui, taip pat remiamas pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymas, kuris skatintų karinį piliečių rengimąsi valstybės gynybai, ir tokiu būdu užtikrintų visapusišką valstybės ir piliečių pasirengimą gynybai.

5. Demokratinės ginkluotųjų pajėgų kontrolės principai 

Visus sprendimus dėl Lietuvos gynybos politikos, ginkluotųjų pajėgų panaudojimo, kariuomenės plėtros planų, kariuomenės aprūpinimo, ginkluotės įsigijimo ir krašto apsaugos sistemos materialinių išteklių ir jos apginklavimui bei kitoms reikmėms skirtų asignavimų priima demokratiškai išrinkta civilinė valdžia. LR Prezidento, LR Seimo, LR Vyriausybės įgaliojimus ir atsakomybę įgyvendinant demokratinę ginkluotųjų pajėgų kontrolę nustato LR Konstitucija ir įstatymai.

Svarbiausius valstybės gynybos klausimus svarsto ir koordinuoja Valstybės gynimo taryba, į kurią įeina Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. Valstybės gynimo tarybai vadovauja Respublikos Prezidentas.